Leonas XIV, gindamas žmogaus teises ir migraciją, remiasi Europos krikščioniškomis šaknimis.
Popiežius Leonas XIV rugsėjo 28 d. istorinėje kalboje, pasakytoje Roberto Šumano kongresų centre Metze, Prancūzijoje, pateikė išsamų Europos civilizacijos ir jos ateities apibūdinimą.
Kalbėdamas tema „Europos šaknys taikai ir vienybei“, Leonas XIV iš esmės rėmėsi antropologiniu požiūriu: Europos ateitis priklauso nuo to, kaip ji suvokia žmogų.
Leonas XIV pradėjo nuo Europos graikų, romėnų ir krikščioniško paveldo, tačiau pabrėžė, kad „Europos civilizacija taip pat yra šimtmečius trukusių susitikimų vaisius“. Jis konkrečiai paminėjo „arabų kultūros buvimą Iberijos pusiasalyje“.
Tada jis pereėjo prie benediktinų vienuolystės indėlio. Primindamas jos vaidmenį rūpinantis vargšais, sergančiaisiais ir pagyvenusiaisiais, taip pat universitetuose, ligoninėse, medicinoje, moksle, architektūroje, teisėje ir politinėje organizacijoje, jis pareiškė: „Be šios vienuoliškosios tradicijos Europos civilizacija, kokią mes ją pažįstame, neegzistuotų.“
Leonas XIV iš karto žengė dar toliau: „Taigi negalime kalbėti apie Europą nepaminėdami krikščionybės.“
Šiame pasakojime krikščionybė Europai paliko ne tik bažnyčias, vienuolynus ir papročius. Ji padėjo suformuoti Europos supratimą apie žmogų – ir todėl apie orumą, atsakomybę, solidarumą ir bendrąjį gėrį.
Leonas XIV pritarė šiuolaikinei Europos politinei žmogaus teisių kalbai, cituodamas Europos Sąjungos sutartį dėl „neliečiamų ir neatimamų žmogaus teisių, laisvės, demokratijos, lygybės ir teisinės valstybės“.
Kalbėdamas apie migraciją, Leonas XIV sakė: „Žmogaus orumas reikalauja teisėtų ir saugių kelių, gelbėjimo ir pagalbos.“
Be to: „Priimti žmogų reiškia integruoti jį taip, tarsi jis būtų savo šeimos narys.“ Migrantai, pridūrė jis, turi „įsilieti į šeimos gyvenimą“.
Leonas XIV taip pat tvirtai gynė tarptautinį bendradarbiavimą: „Tarptautinė teisė ir daugiašališkumas pabrėžia tikrą valstybių lygybę“, – sakė jis, vadindamas jas „geriausiu priešnuodžiu prieš troškimą dominuoti“.
AI vertimas